Vyr. kineziterapeutė Lina Žukauskienė
Viena iš „Eglės sanatorijos“ stiprybių be jokios abejonės yra darbuotojai.
Lina, 33 metai! Oho! Paklausiu labai atviro ir žmogiško klausimo – ar neatsibodo?
Žinot, tie 33 metai praėjo taip greitai, per juos taip viskas pasikeitė ir keičiasi iki šiol, kad nuoširdžiai galiu pasakyti, kad ne, tikrai neatsibodo (juokiasi). 1989 metais „Eglės sanatorijoje“ atlikinėjau praktiką ir po jos atsisveikindama, kaip dabar pamenu, pasakiau, kad čia tikrai sugrįšiu. Ir grįžau labai greitai. Nors, nemeluosiu, turėjau puikių darbo pasiūlymų Vilniuje, tačiau Druskininkai – nuostabus miestas, mano miestas, tad pasilikau čia. Tiesa, per šį laikotarpį, pusmečiui, iš sanatorijos buvau „pabėgusi“ į kitą darbovietę. Natūralu, man, kaip jaunam žmogui, buvo smalsu išbandyti ką nors naujo, bet po pusės metų supratau, kad mano širdis priklauso Eglei, tad nustojau save apgaudinėti ir grįžau čia, kur esu šiandien.
Daugumai jaunų žmonių dirbti vienoje įmonėje 33 metus atrodo misija neįmanoma. Ką jiems pasakytumėte?
Patikėkit, su tokiu požiūriu esu susidūrusi tikrai ne kartą ir pasakysiu atvirai – aš jį visiškai suprantu. Bet manau, kad viskas priklauso nuo įmonės, kurioje dirbi. Jeigu tavo darbovietėje viskas vyksta monotoniškai, jeigu darbdavys tau nesukuria galimybių tobulėti, mokytis, jeigu tave supanti komanda yra niūri, nemotyvuota – žinoma, aš nė vienerių metų neištverčiau. Tačiau „Eglės sanatorijoje“ yra kitaip, tikrai tikiu, kad dauguma darbuotojų man pritartų. Sanatorija nestovi vietoje, nuolat keičiasi ir tobulėja. Kai tik pradėjau dirbti, turėjau tokią komandą, kad daugumai tik pasvajoti, buvome kaip vienas kumštis, tas užsidegimas ir noras augti – nenumaldomas. Žinoma, dabar taip pat dirbu su puikiais žmonėmis, bet mano karjeros pradžia buvo labai įsimintina dėl komandos, ugnelės jų akyse.
Tikiu, kad sanatorijoje bėgant metams daug kas pasikeitė. Kokie jūsų manymu ryškiausi pokyčiai?
Kadangi čia esu ilgai, yra tekę dirbti su 3 skirtingais sanatorijos vadovais. Aišku, anksčiau ir laikai, ir žmonės buvo kitokie, bet smagu, kad kai pradėjo vadovauti dabartinis sanatorijos generalinis direktorius, jis įnešė gaivų oro gurkšnį į visą sanatorijos organizavimo procesą. Manau, kad pas mus diegiamas požiūris, apimantis tiek darbuotojus, vidinę kultūrą, tiek požiūrį į klientą ir kokybišką paslaugų teikimą, nenusileidžia geriausioms užsienio įmonėms. Ir mes, Egliečiai, tuo tikrai galime didžiuotis.
Sakoma, kad ilgai dirbant vienoje įmonėje negali tobulėti. Netiesa. Aš galiu tai paneigti! Labiausiai mane žavi tai, kad veržliems žmonėms čia suteikiama visiška laisvė. Turiu omenyje, laisvė tobulėti, mokytis, bandyti įdiegti naujoves. Čia gali drąsiai dalintis savo idėjomis. Žinoma, ne visos jos įgyvendinamos, bet visada išklausomos ir išdiskutuojamos, o kartais, žiūrėk, matai, kad tavo pasiūlymas tapo realybe. Pavyzdžiui, mes pirmieji Lietuvoje pradėjome vesti „Gymstick“ mankštas vandenyje, nes kažkur išgirdome, kažkur pamatėme ir sugalvojom, kad mums reikia to išmokti – susiradome tai išmanantį lektorių ir įdiegėme šią, tuo metu, naujovę.
Ir dar vienas labai svarbus aspektas, kurį noriu paminėti, tai technika ir technologijos, su kuriomis dirbame. „Eglės sanatorijoje“ dirbdama visada turėjau išskirtinę galimybę dirbti su naujausiais aparatais, susipažinti su inovacijomis. Tai, kaip specialistui, kaip medicinos atstovui, yra ypatingai svarbu. Bet viskas, ką čia jums pasakoju, vis tiek susideda į vieną ir tą patį – galimybę augti ir tobulėti.
Kokia jums yra maloniausia kineziterapeuto darbo dalis?
Be jokios abejonės – pagalba žmonėms ir rezultatas, kurį matai po reabilitacijos. Kiek kartų buvę taip, kad žmogus atvažiuoja ant savo kojų nestovėdamas, visas liūdnas, praradęs viltį… O tu jį išlydi tiesiog švytintį, žingsniuojantį gal ir ne tvirtu, bet užtat ryžtingu žingsniu savomis kojomis. Pamenu, kaip vienas pacientas tikrąja ta žodžio prasme nusviedė savo lazdelę! Jam jos nebereikėjo, jis galėjo eiti pats. Žmonių akys, artimųjų akys, kai pamato tarsi naujai gimusį savo mylimą žmogų. Žinokit, tai yra kažkas tokio, emocija žodžiais nenusakoma. Tai ir yra maloniausia kineziterapeuto darbo dalis. Įsivaizduojate, kiek teigiamos energijos pasikrauni? Kiek laimės suteiki kitam ir tuo pačiu sau?
Tikrai, Lina. Net šiurpuliukas eina jūsų beklausant. Ir pabaigai, perduokite kokį nors palinkėjimą klientams ir kitiems savo vietos po saule beieškantiems kineziterapeutams.
Klientams linkiu tikėjimo ir vilties – viskas yra įmanoma. Bet pirmiausia, rūpinkitės savo sveikata taip, kad nereikėtų į sanatoriją vykti reabilitacijai. Ką turiu omeny? Lankykitės sanatorijoje reguliariai, tam yra skirtas sanatorinis gydymas, kuris yra reikalingas visų amžiaus grupių žmonėms, tiek visiškai sveikiems, tiek turintiems kokių nors sveikatos sutrikimų.
Kineziterapijoje galime pritaikyti posakį – darbo šaknys karčios, bet vaisiai labai saldūs. Tad kineziterapeutams palinkėsiu kantrybės šiame daug meilės ir atsidavimo reikalaujančiame darbe. O jeigu norite prisijungti prie mano šaunios kineziterapeutų komandos – susisiekite!