Karjera

EGLIEČIŲ BENDRUOMENĖ

DOMIESI DARBU EGLĖS SANATORIJOJE? Puiku!

Tavo siekis – padėti žmonėms sustiprinti, palaikyti ar susigrąžinti sveikatą? Prisijunk prie mūsų!

Savo gyvenimo aprašymą (CV) siųsk el. paštu: karjera@sanatorija.lt arba kreipkis tel. +370 61696940.

Įsidarbinimo anketą gali užpildyti čia.

DARBO POZICIJA APRAŠYMAS DAUGIAU
Maisto technologas (-ė) Vadovavimas virtuvės komandai Norėdami sužinoti daugiau spauskite čia.
Virėjas (-a) Maisto patiekalų ruošimas Norėdami sužinoti daugiau spauskite čia.
Kineziterapeutas Grupinių mankštų vedimas, darbas su pacientais Norėdami sužinoti daugiau spauskite čia.
Padavėjas Darbas švediško stalo proncipo maitinimo erdvėje Norėdami sužinoti daugiau spauskite čia.
Pagalbinis darbuotojas virtuvėje Pagalbiniai darbai virtuvėje Norėdami sužinoti daugiau spauskite čia.
Santechnikas Vandens tiekimo ir nuotekų bei šildymo sistemų priežiūra ir remontas Norėdami sužinoti daugiau spauskite čia.

Viena iš „Eglės sanatorijos“ stiprybių be jokios abejonės yra darbuotojai. Čia, sanatorijoje, yra daugiau nei 100 skirtingų darbo pozicijų ir beveik 600 darbuotojų, be kurių darbo sklandžiai nevyktų sanatorijos veikla. Kiekvienas čia dirbantis asmuo yra svarbus, reikalingas ir vertinamas. Apie tai byloja ir viena iš 6 įmonės vertybių – pagarba žmogui.

Laimonas

IT specialistas Laimonas Mancevičius

Taigi, Laimonai, papasakok daugiau apie save, kaip ir kada Tu atsidūrei „Eglės sanatorijoje“ ❓
Sanatorijoje įsidarbinau 2014 metais, tačiau toli gražu ne toje pozicijoje, kurioje esu šiandien. Savo karjerą „Eglės sanatorijoje“ pradėjau kaip pagalbinis darbuotojas Ūkio padalinyje, remonto brigadoje, padėjau surinkinėti ir taisyti baldus. Tuo metu studijavau IT srityje, kurioje dirbti ir norėjau. Nors jau nuo ankstyvos jaunystės gebėjau išrinkti ir atgal sudėti kompiuterį, tačiau, nemeluosiu, sėkmingai įsidarbinti be diplomo IT srityje yra sudėtinga. Ypač tada, kai mokslus esi baigęs visai kitoje srityje – pagal specialybę aš esu virėjas ir maisto pramonėje dirbau beveik 10 metų. Buvau emigravęs ir į Angliją, tačiau sugrįžau į gimtuosius Druskininkus, įsidarbinau sanatorijoje ir kibau į mokslus jau visai kitoje srityje – informacinių technologijų.
Oho, čia tai bent šuolis – nuo maisto gamybos prie kompiuterių! O, sakyk, kaip sanatorijoje perėjai iš Ūkio padalinio į IT ir kas paskatino likti šioje įmonėje❓
Kai turi noro mokytis, tai gali sau šokinėti kiek tinkamas (juokiasi). O kalbant apie tai, kas mane motyvavo likti šioje darbovietėje, tai iš tikrųjų labai patiko darbdavio požiūris – lankstumas, skatinimas tobulėti, šiuolaikiškas mąstymas, žmogiškumas. Pasikalbėjęs su Artūru Salda – generaliniu įmonės direktoriumi – sutariau, kad „Eglės sanatoriją“, kaip įmonę, naudosiu savo baigiamajame darbe, taip pat čia atliksiu praktiką. Kitaip tariant, įmonė noriai sudarė sąlygas man tobulėti, sukūrė galimybę praktikuotis, lanksčiai dėliojo grafikus, kad galėčiau studijuoti, o vėliau 2017 metais buvau pakviestas pereiti į besiplečiantį IT padalinį, kuriame sėkmingai darbuojuosi iki šiol.
Kaip atrodo Tavo diena, ką veiki sanatorijoje? Ir kas labiausiai čia patinka❓
Daugiausiai aš dirbu su kolegomis iš kitų padalinių, padedu, kai jiems iškyla problemų su kompiuteriu, telefonu, įvairiomis sanatorijoje naudojamomis sistemomis. Taip pat, sanatorijai modernėjant, prisidedu prie čia diegiamų naujų sistemų, šiek tiek programuoju. Tiesa, jei klientui iškyla bėdų su jo asmenine įranga, taip pat skubu į pagalbą. Nemėgstu monotoniško darbo, todėl patinka, kad čia manęs laukia vis nauji iššūkiai, naujos situacijos, įvairių problemų sprendimas.
Na ir dar trumpai – kuo patinka pati darbovietė ir ką patinka veikti laisvalaikiu❓
Kadangi gyvenu Druskininkuose, džiaugiuosi, kad darbas yra šalia namų. Taip pat patinka mums, darbuotojams, priklausantis papildomų naudų paketas, pavyzdžiui, nemokama 10 dienų per metus gydymo programa, nemokamas apsilankymas baseinų ir pirčių komplekse su šeima kartą per savaitę, įvairios mums skirtos nuolaidos ir panašiai. O laisvalaikiu labiausiai mėgstu būti su šeima, žiūrėti filmus ir mokytis programuoti.

Virginija, papasakokite kada ir kokioms aplinkybėms gyvenime susiklosčius atėjote dirbti į „Eglės sanatoriją“?

Sanatorijoje įsidarbinau dar 1986 metais spalio 14 dieną, tai trečioji ir turbūt paskutinė mano darbovietė. Anuomet, po studijų, kurį laiką su vyru dirbome ir gyvenome Marijampolėje, tačiau taip susiklostė, kad grįžome pas mano mamą į tėviškę, čia visai netoli Druskininkų – 17 kilometrų. Abu su vyru ieškojome darbo Druskininkų mieste, didelėse įmonėse. Kodėl didelėse? Nes ir ankstesnės įmonės, kur dirbom, buvo didelės, tad nė nesvarsčiau darbintis mažoje, atrodo, man ten būtų maža vietos, maža iššūkių ir galimybių. Vyras įsidarbino kitoje sanatorijoje, o mane, atsiradus naujai pozicijai ir registratūroje diegiant naują sistemą, pakvietė dirbti į „Eglės sanatoriją“. Tai va taip čia ir užsisėdėjau (juokiasi).

Dirbate čia net 35 metus – kas jus motyvavo ir motyvuoja čia pasilikti?

Gyvenau visai šalia sanatorijos – 5 minutės kelio, tad buvo labai patogu auginti vaikus, viskas – darželis, mokykla – vienoje vietoje. Bet svarbiausia, kas laikė ir tebelaiko – tai meilė darbui. Visą laiką stengiausi ir stengiuosi viską padaryti maksimaliai gerai. Kurį laiką dirbau ir vadovų komandoje, tačiau supratau, kad tai – ne man. Vėliau, generalinis įmonės direktorius Artūras Salda (kuris, tarp kitko, būdamas jaunas buvo ir mano mokinys registratūroje, čia jis dirbdavo vasarą) pasiūlė dar vienas, papildomas pareigas – klientų patirties valdymo specialistės. Paprasčiau tariant – analizuoti klientų skundus. Tiesą sakant, abejojau, ar noriu, ar sugebėsiu, bet dabar labai džiaugiuosi, kad direktorius manimi pasitikėjo ir patikėjo man šią, visai įmonei tikrai svarbią, poziciją.

O, sakykit, iš kur semiatės jėgų kasdien su šypsena pasitikti ir išlydėti sanatorijos klientus?

Mano gera genetika (juokiasi). Aš esu ramus žmogus, stengiuosi į viską reaguoti ramiai, taip pat ir spręsti konfliktus. Be to, mane visada labai palaikė šeima, esu jiems dėkinga. Tiesa, tiek vyras, tiek vaikai yra dirbę čia, sanatorijoje. Pamatęs mus direktorius sakydavo: „O, šiandien visa Kliučinskija dirba“ (juokiasi).

O kaip jūs vertinate „Eglės sanatoriją“ kaip darbdavį apskritai, kas jums čia patinka?

Jei tiek daug metų čia pradirbau, tai kaip jums atrodo, kaip aš vertinu darbdavį? (juokiasi). Tikrai patinka man čia, patinka atvirumas, sąžiningumas. Esu dėkinga dabartiniam įmonės vadovui, jis visada skatina mane tobulėti. O dirbti visur nėra lengva, taip ir čia – visko būna, bet niekas nelaiko, galima visada ieškoti, kur geriau. Tiesa, būna ir tokių darbuotojų, kurie išeina ir vėliau sugrįžta atgal, būna ir tokių kolegų, kurie jau išėję į pensiją, ar išvykę gyventi svetur, bet užsuka aplankyti, pasilabinti. Labai malonu. Daugybė čia visokiausių įvykių ir prisiminimų.

Kokių, pavyzdžiui? Kas jums įstrigę atmintin?

Kartą keliavome su šeima po Europą, vaikštome Berlyne ir matau priešais ateina žmogus, jis man linkteli galvą, aš jam – lygtais matytas. Po kiek laiko jis atsisuka ir šaukia man: „Здравствуйте, регистратура“. O tai – mūsų „Eglės sanatorijos“ klientas iš Vokietijos. Daug žmonių teko pažinti ne tik iš Lietuvos, bet ir užsienio. Atvykusi į svečias aplinkines šalis, jei man labai reikėtų pagalbos, aš žinočiau kam paskambinti. Jūs įsivaizduokite per 35 metus, kiek žmonių praėjo pro mano akis, per rankas, per širdį…💚

Image00014

Vyresnioji registratorė,
Virginija Kliučinskienė

Foto 1

Barmenė, 
Virginija Valkauskienė

Virginija, pasidalinkite prisiminimais, kaip atsidūrėte „Eglės sanatorijoje“?
Sanatorijoje dirbu jau daugiau nei penkerius metus. Labai gerai prisimenu – pačią pirmąją dieną, kai atėjau, buvo mano gimtadienis. Nors prieš tai 15 metų dirbau maisto prekių parduotuvėje, kur krūvis buvo nemažas, tačiau atėjusi dirbti į barmenės poziciją sanatorijos kavinėje labai jaudinausi – galvojau, kad man nepavyks, bus labai sunku, nepavešiu krūvio, atsakomybių, nuolatinio bendravimo ir buvimo tarp žmonių. Nemeluosiu, adaptacinis periodas man psichologiškai buvo tikrai sudėtingas, grįžusi namo ne vieną ašarą nubraukdavau. Bet praėjus maždaug 2 mėnesiams nuo įsidarbinimo supratau, kad kaltas visai ne darbas, ne darbo krūvis ar pati darbovietė – viskam reikia laiko, reikia laiko įprasti ir susikurti sau komforto zoną, iš kurios dabar man visai nebesinori išlipti. Šiandien į darbą jau keliauju su dideliu džiaugsmu, labai patinka dirbti su žmonėmis, smagu, kai sugrįžę nuolatiniai klientai kreipiasi į tave vardu, gera pažinti ir sutikti naujus žmones.
Pamenu, 2018 m. buvote įvertinta kaip geriausia metų darbuotoja. Papasakokite apie tai.
Taip, gavau geriausios 2018 metų darbuotojos „Eglės sanatorijoje“ Birštone apdovanojimą. Tikrai nuoširdžiai nesitikėjau, juk sanatorijoje dirba tiek daug gabių ir savo darbui atsidavusių žmonių. Labai malonu, kad buvau pastebėta ir įvertinta. Žinoma, tobulėjimui ribų nėra, pridarau klaidų, mokausi iš jų, tačiau dedu pastangas ir stengiuosi, o tai šioje darbovietėje ypač vertinama. Atėjusi dirbti kaip barmenė po kiek laiko buvau paaukštinta pareigose, o šiais metais esu išrinkta ir į darbo tarybos narius.
Kokia darbo dalis jums maloniausia? 
Man maloniausia ruošti kavą. Ir tada, kai ji išeina fantastiška. Patinka bendrauti su klientais, visi labai malonūs ir geranoriški. Gal pasitaiko tik vienas kitas truputį piktesnis, bet, žiūrėk, atsipalaiduoja, ima gerėti sveikata, skausmas sumažėja ir tas žmogus tampa laimingesnis, draugiškesnis, dažniau šypsosi. Be to, kad sukuosi bare, turiu ir kitų darbų bei atsakomybių. Pavyzdžiui, sanatorijoje rengiame konferencijas, tad jose viskas turi būti sustyguota nuo A iki Z.
Kaip vertinate „Eglės sanatoriją“ kaip darbdavį?💬
Nesiskundžiu niekuo. Geros darbo sąlygos, laiku mokamas atlyginimas, kuriuo taip pat esu patenkinta, sudaryta galimybė užsidirbti papildomai, yra priedai, motyvacinė sistema, tik darbuotojams priklausančios naudos ir nuolaidos. Tikrai būna dienų, kai sunku, daug klientų, sanatorijoje didelis užimtumas, tik spėk suktis. Bet ar yra lengvų darbų? Nemanau. Visur dirbti reikia, o aš savo darbą myliu – čia šilta, gera, gražu.
Iš kur semiatės jėgų darbui? Ką patinka veikti laisvalaikiu?
Jėgų? Oi, jėgų aš turiu labai daug. Tiesiog iš savęs, tokia esu. Ateinu kasdien pozityviai nusiteikusi, nežinau kiek sveikata, kiek metai leis, bet kol kas esu nepraradusi motyvacijos ir noro dirbti. O kalbant apie laisvalaikį – labai mėgstu gėles. Gyvenu daugiabutyje, todėl per pirmąjį karantiną vienoje automobilių stovėjimo aikštelėje pati savo rankomis sukasiau gėlyną. Kaimynai pavadino jį „Virginijos gėlynu“, jį prižiūriu iki šiol. Ten auga ir mano mylimos gėlės – aguonos ir ramunės. Taigi, kai turiu laisvą dieną, arba, jei būna labai liūdna, visada mane rasite gėlių daržely – čia mano ramybė ir sielos atgaiva.
Ir pabaigai, grįžtant prie sanatorijos, ar rekomenduotumėte ją kaip darbo vietą kitiems?
Pasakysiu atvirai – buvusi akimirka, kai galvojau, kad „Eglės sanatorijos“ kaip darbo vietos nerekomenduočiau. Bet šiandien esu jau kitos nuomonės – įmonė auga ir tobulėja, todėl drąsiai rekomenduoju sanatoriją kaip darbo vietą – ateikite ir įsitikinkite patys. Tik žinokit viena, kad prie didelės įmonės ir čia vyraujančių taisyklių reikia įprasti ir jas suprasti. Bet tada, kai įsilieji į sanatorijos gyvenimą ir bendruomenę – čia būti ir dirbti yra labai gera.
✅ Simona, atėjai dirbti 2013 metais, tada, kai sanatorija atvėrė duris Birštone. Papasakok apie tai.
Jei neklystu, kitų metų birželį aš pirmoji iš darbuotojų turėčiau gauti 10 metų darbuotojos ženklelį. Tiesą sakant, labai jo laukiu, puikus jausmas dirbti sanatorijoje nuo pat jos atsidarymo pradžios. Aišku, aš to visai nesitikėjau ir neplanavau. Po mokslų išdirbti vienoje darbovietėje tiek daug metų atrodė misija neįmanoma.
✅ Kaip prasidėjo tavo kelias sanatorijoje?
Gyvenau ir mokiausi Kaune, čia baigiau kineziterapijos studijas ir ieškojausi darbo pagal specialybę. Gaila, tačiau tuo metu „Eglės sanatorija“ Birštone kineziterapeutų neieškojo, bet aš čia įžvelgiau perspektyvą ir tikėjausi, kad, kai įmonė įsivažiuos, darbo pagal mano specialybę tikrai atsiras, čia galėsiu mokytis ir tobulėti. Ir neklydau. Savo karjerą „Eglės sanatorijoje“ pradėjau kaip povandeninio masažo masažuotoja, taip pat yra tekę dirbti ir su mineralinio vandens vonių bei durpinio purvo procedūromis. Kadangi tuo metu darbuotojų buvo dar visai nedaug, yra tekę ir registratūroje padirbėti ir lovas kloti (juokiasi). Iš povandeninio masažo perėjau į fizioterapiją ir tik po to prisijungiau prie kineziterapeutų komandos. Neilgai trukus tapau jų vadove, šioje pozicijoje dirbau kelerius metus, kol buvau pakviesta eiti generalinio direktoriaus padėjėjos pareigas. Štai tokia mano kelionė „Eglės sanatorijoje“. Save aš laikau tikru Eglės vaiku (juokiasi).
✅ „Eglės sanatorija“ anksčiau ir dabar. Kas pasikeitė?
Įmonės progresas yra tiesiog milžiniškas. Apie procesus, kuriuos įmonė vysto šiandien, prieš tuos 9 metus nė nebūčiau pagalvojusi. Tada nebuvo tokio stabilumo, apibrėžtų darbo valandų, konkrečių atsakomybių, kurios priklauso būtent tavo darbo pozicijai, ir panašiai. Buvo visai kiti laikai. Dabar, žiūrint mano akimis, įmonė yra labai orientuota į darbuotoją, mes turime gausų naudų paketą, skatinamąsias priemones, įvairius priedus, dabar organizuojamos šventės, išvykos, skiriama tam lėšų. Apie tai, kad turime apibrėžtas darbo valandas, normalius darbo krūvius – jau net nekalbu, tai tapo savaime suprantamu dalyku. Kas mano manymu nepakito tai – bendruomeniškumo jausmas. Komandos, su kuriomis man yra tekę dirbti, ir vadovų komanda, su kuria dirbu dabar – fantastiškos. Man atmosfera darbe ir santykiai su kolegomis yra svarbiausia darbo dalis. Kai manęs klausia: „Na, Simona, kaip gyveni?“, aš atsakau: „Kaip žuvytė vandeny“. Man čia tikrai labai gera ir sava. Bet vėlgi, manau, kad viskas labai priklauso nuo tavo požiūrio. Daug savęs atiduodu šiai įmonei ir čia dirbantiems žmonėms, bet viską gaunu atgal mainais. Pirmieji darbo metai sanatorijoje tikrai buvo ne iš lengvųjų, bet tai, kas tada rodėsi sunku, dabar prisiminus kelia šypseną ir juoką. Kai pradėjau dirbti nei aš, nei kiti kolegos nemokėjome rusų kalbos. Galvojome, kad čia jos nereikės. Bet kurgi – užsienio svečių su kiekvienais metais tik daugėjo. Tai ką – teko mokytis ne kokiuose nors kursuose, o praktiškai – su klientais. Laikai vienoje rankoje telefoną ir klausi mamos, kaip pasakyti, kad klientas apsiverstų ant pilvo (juokiasi). Visokių kuriozinių situacijų būta, bet atidaryti sanatoriją, matyti kaip auga įmonė, plečiasi, tobulėja, tampa vis modernesnė – puikus jausmas. Gera žinoti, kad ir tu prisidėjai, kad čia ir tavo indėlis. Matyt todėl, kad esu čia nuo pat pradžių, jaučiuosi tarsi būdama namuose. Aš čia užaugau visomis prasmėmis. Pirmiausia, kaip specialistė, tada kaip vadovė. Aš juk neturėjau jokios vadovavimo patirties, man tai buvo nauja. Kai tapau kineziterapeutų vadove, mūsų buvo gal 12, o man išeinant į kitą poziciją – savo komandoje jau turėjau apie 30 žmonių. Nesigailiu perėjusi kitur, bet visgi savo kineziukų ilgiuosi, mūsų komanda buvo tobula. Dabar ją į priekį veda jau kita, mano buvusios komandos narė – Antuaneta. Linkėjimai!
✅ Simona, viskas, ką pasakoji, labai gražu. Ar tai reiškia, kad viskas tavo darbiniame kelyje buvo tik balta?
O ar taip būna? (juokiasi). Aš irgi buvau iš tų, kuri 10 kartų ėjo iš darbo. Ir ašarų būta, ir durų trankymų, ir pasakymų, kad tai paskutinė mano darbo diena. Bet taip niekada ir neišėjau. Nes kiekviena patirtis yra patirtis, kad ir kokia ji bebūtų. Emocijoms atslūgus supranti, kad tai tebuvo bloga diena, prastas laikotarpis, tačiau viskas eina ir praeina, gyveni toliau ir dirbi savo mylimą darbą įmonėje, kurioje jautiesi vertinamas. Taigi, pabumbu aš lygiai taip pat kaip ir visi, bet iš esmės jaučiuosi labai didelė Eglietė. Aš čia įgijau daug patirties ir vis dar turiu ko išmokti. Tai viena iš priežasčių, kodėl vertinu „Eglės sanatoriją“, kaip darbdavį. Jeigu tu nori – tau yra sudarytos visos galimybės tobulėti, augti, realizuoti save. Man finansai niekada nebuvo prioritetas. Aš nesirinkčiau darbo vietos vien todėl, kad joje moka šiek tiek didesnį atlyginimą. Juk darbas – tavo gyvenimo dalis, man svarbiausia jausti palaikymą, bendruomeniškumą ir į darbą keliauti kaip į šventę. Dažniausiai (juokiasi).
✅ Generalinio direktoriaus padėjėja – skamba labai rimtai ir atsakingai. Papasakok, ką veiki šioje pozicijoje.
Mano darbas labai kintantis. Pirmoje dienos pusėje turiu daug darbų, susijusių su skaičiavimu, analizavimu, prezentacijų ir įžvalgų ruošimu. Po pietų didžiąją mano darbo dalį sudaro dalyvavimas susirinkimuose, jų stebėjimas, organizavimas, protokolavimas, įžvalgų fiksavimas. Perėjusi į šią poziciją, įmonę ėmiau matyti 360 laipsnių kampu, absoliučiai pasikeitė mano požiūris ir matymo kampas. Dirbdama kineziterapijos srity, natūralu, mačiau tik savo komandą, organizavau jos veiklą, o dabar žvelgiu į visą įmonės virtuvę iš viršaus. Dar labiau paaugau, dar labiau patobulėjau, šioje pozicijoje netrūksta iššūkių, čia tu neapsiriboji vienu padaliniu, domiesi įvairiomis tendencijomis tiek sanatorijos viduje, tiek išorėje. Ir tai yra nuostabu. Taip pat kuruoju pirmus metus įmonėje vykstantį projektą – „Misija – Talentai“. Projekto metu padedame tobulėti didžiausią potencialą įmonėje turintiems žmonėms. Labai sergu už „Eglės sanatoriją“ ir ją palaikau, nes matau čia teigiamus pokyčius, siekį būti modernia ir lyderiaujančia įmone sveikatinimo sektoriuje. Todėl labai gera būti šios veržlios įmonės dalimi!💚
Simona Foto Krop

Generalinio direktoriaus padėjėja, 
Simona Stakauskienė

DSCF7452 1457 X 821

Vyresnioji skalbinių keitėja
Jūratė Klimašauskienė

Jūrate, papasakokite šiek tiek apie save.
✅ Esu kilusi iš Suvalkijos, tačiau mane jau nuo jaunystės labai sužavėjo Dzūkija – tiek aplinka, tiek kalba, dzūkiškas akcentas. Juokaudavau, kad mano vyras tikrai bus dzūkas (juokiasi). Tiesa, ne visą laiką praleidau gyvendama Lietuvoje, buvau išvykusi dirbti į užsienį. Jeigu ne vyras (taip, jis dzūkas!), nežinia ar būčiau grįžusi, tačiau jis labai norėjo atgal į Lietuvą, tad užsidirbome pinigų ir sugrįžome, įsikūrėme namus ir čia auginame savo vaikus. Dabar gyvenu užmiestyje, labai mėgstu gamtą, gėles, mėgstu sodinti, prižiūrėti savo sodą, auginti įvairias daržoves, kuriomis vasarą vaišinu ir Egliečių kolektyvą.
Kaip puiku, juk kolegiškumas – viena iš sanatorijos vertybių. O, sakykite, kaip jums sekasi darbe? Pamenu, buvote išrinkta ir geriausia įmonės metų darbuotoja…
✅ Iš tiesų labai nemėgstu puikuotis prieš kitus, tad man kalbėti apie save yra kiek sudėtinga. Aš galvoju, kad apie žmogų pasakyti turėtų jo nuveikti darbai, elgesys, bendravimas su kitais. Taip, prieš kelerius metus buvau įvertinta kaip geriausia įmonės metų darbuotoja – man tai buvo didelis ir netikėtas įvertinimas. Tačiau jis tik patvirtino mano supratimą apie gyvenimą: kai darai ką nors iš širdies – nelieki nepastebėtas. Pasakysiu atvirai, gavusi šį apdovanojimą jaučiasi kaip sapne. Turbūt ne man vienai taip yra – žmogus, jeigu jis dar yra uždaresnio būdo, jaučiasi mažas ir nematomas tarp šimtų kitų žmonių. Tačiau šioje įmonėje jaučiuosi ir matoma, ir girdima, ir svarbi.
„Eglės sanatorijoje“ dirbu nuo 2013 metų, atėjau čia, nes norėjau dirbti didelėje įmonėje, drauge suktis šioje sanatorijos virtuvėje. Pagalvojau, kad didelė įmonė įdomi tuo, kad čia procesai nestovi vietoje, jie nuolat keičiasi, tobulėja, o kartu su jais tobulėji ir tu pats, augi kaip darbuotojas, kaip asmenybė. Darbas šioje įmonėje neleidžia užmigti žiemos miegu, tu įsisiūbuoji ir judi tik pirmyn.
Koks jūsų darbas sanatorijoje? Ką veikiate?
✅ Pradėjau dirbti kaip kambarinė, vėliau – skalbinių keitėja, o dabar esu vyresnioji skalbinių keitėja. Paprasčiau tariant, esu savo vadovės dešinioji ranka, padedu organizuoti darbą, daugiau bendrauju su pačiu kolektyvu, sprendžiu įvairius klausimus ir problemas – turiu gerokai daugiau atsakomybių nei tik pradėjusi darbą sanatorijoje. Ir tuo labai džiaugiuosi – atsigręžusi atgal pati savimi stebiuosi, kad pasiekiau aukštesnės pozicijos, buvau pastebėta, įvertinta. O ir kolektyvas, atrodo, dėkingas tau už tavo indėlį komandoje – nenori manęs atostogų išleisti, joms tarsi ramiau, kai aš kartu (juokiasi).
Kuo jums dar, be saviraiškos ir galimybės tobulėti, patinka „Eglės sanatorija“?
✅ Man, kaip ir minėjau, patinka, kad sanatorija nestovi vietoje, kad stengiasi ir dėl klientų, ir dėl darbuotojų. Atrodo nebūna dar daug laiko praėję, o sugrįžęs klientas jau randa ką nors naują – nors ir smulkų, bet jam svarbų patobulinimą. O darbuotojas pas mus išvis labai privilegijuotas (juokiasi). Ir procedūros su nuolaidomis, ir maitinimas, ir apgyvendinimas, baseinai kartą per savaitę. Be to, turime 10 nemokamų sanatorinio gydymo dienų per metus.
Taip pat patinka sanatorijos darbuotojų bendruomeniškumo jausmas, visi geranoriškai nusiteikę, nėra taip, kad jausčiausi suvaržyta. Vis tik darbas – antri namai, tad čia labai svarbi atmosfera ir tave supantys žmonės, vidinė įmonės kultūra.
Jūrate, jūs tiesiog iš savęs spinduliuojate pozityvumu. Iš kurgi semiatės jėgų, geros nuotaikos?
✅ Aš ne tik darbe, bet ir gyvenime vadovaujuosi tokia taisykle – nežiūrėk, kas yra blogai, žiūrėk, kas yra gerai. Ir šią mintį nuolat skiepiju savo kolegėms. Visi kartais paburbuliuojame, pasiskundžiame, kad tas ar anas yra negerai, darbas per sunkus ir panašiai. Bet aš sakau STOP, pažiūrėkite iš kitos pusės – kiek daug gerų dalykų aplink. Ir visada stengiuosi lygiuotis į daugiau už mane pasiekusius, imti iš jų pavyzdį, kad ir aš galėčiau pasiekti daugiau. Apie pavydą čia negali būti nė kalbos – turi varžytis tik su savimi ir stengtis būti geresne savo versija. Viską tiek asmeniniame gyvenime, tiek darbe stengiuosi pasiekti gerumu, atvirumu ir sąžiningumu. Tai mane ir veža į priekį.

Kviečiame susipažinti su masažuotojų darbo pozicija

Kviečiame susipažinti su padavėjų darbo pozicija

Kviečiame susipažinti su kambarinių darbo pozicija